2015 metais išnykusia paskelbta bitė vėl buvo atrasta 2017-aisiais. Šiuo metu du Pietų Lietuvos bitininkai siekia sugrąžinti ją į gimtuosius namus.

Mitybos pokytis, pakeitęs istoriją

Kai poliariniuose atogrąžų miškuose dar klaidžiojo dinozaurai, plėšriosios vapsvos maitinosi kitais vabzdžiais ir vorais. Tačiau maždaug prieš 120 milijonų metų įvyko kažkas netikėto: dalis šių grobuonių tapo „veganėmis“ ir taip visiškai pakeitė gyvybės raidą Žemėje. Tai buvo pirmųjų bičių gimimas.

Toliau sekė milijonus metų trukusi adaptacija ir sumanumas, įkvėpęs šimtmečius trukusį religinį garbinimą, o vienoje šalyje – Lietuvoje – kultūrą formuojantis iki šiol. Tačiau laikai keičiasi, ir net patys geriausiai prisitaikantys susiduria su išlikimo iššūkiais.

Būtent todėl šiandien lankomės Pietų Lietuvoje, pačiu laiku, kai kopinėjamas antrasis šių metų medus. Šalyje, kurioje artimo draugo sinonimas – „bičiulis“ – kildinamas iš bendro bitininkavimo, o XVI amžiaus įstatymai už bičių vagystę baudė mirties bausme, bitininkystė yra rimtas reikalas. Esame čia tam, kad sužinotume, kaip du bitininkai stiprina šalies miškus, padėdami vietinėms miško bitėms rasti kelią namo.

Sąjunga, nuo kurios priklausome visi

Šiandien apie 90 % sausumos augalų žydi, o maždaug 88 % jų apdulkina vabzdžiai. Ši senovinė augalų ir apdulkintojų sąjunga garantuoja mums pažįstamo pasaulio tęstinumą: nuo jos priklauso mūsų pasėliai, ekosistemos ir pasaulinės maisto sistemos.

Pasaulyje skaičiuojama daugiau nei 20 000 bičių rūšių, todėl jos yra svarbiausi ir labiausiai specializuoti vabzdžiai apdulkintojai Žemėje. Tarp jų medunešės bitės visada užėmė ypatingą vietą žmonių širdyse. Šiandien Apis mellifera yra labiausiai paplitusi medunešių bičių rūšis pasaulyje. Jos natūralus arealas apima Europą, Afriką ir Vakarų Aziją, o bitininkai ją išplatino visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.

Priešingai, jos šiaurinis porūšis – Apis mellifera mellifera – atsidūrė ties išnykimo riba visoje savo plačioje natūralioje buveinėje nuo Pirėnų ir Alpių šiaurės iki pat Uralo kalnų. Ši bitė turi daug pavadinimų – Europos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos juodoji bitė, – tačiau šiandien mes susitinkame su Lietuvos tamsiąja bite.

Kaip kadaise buvusi bičių, gausos ir vaisingumo deivės Austėjos įsikūnijimas, Lietuvos tamsioji bitė dabar yra nykstantis porūšis šalyje. Oficialiai jos laukinės šeimos gyvena tik aštuoniuose uoksiniuose medžiuose, kuriuos saugo valstybė ir FSC.

Tačiau dabar vilties dėl jos išlikimo yra daugiau nei bet kada anksčiau.

Žmogus ir jo bitės

„Man nereikia daugiau medaus. Man reikia daugiau bičių.“

Tokį sakinį išgirsi ne dažnai, ypač iš medunešių bičių laikytojo. Tačiau būtent tai sako Rimgaudas Aleknavičius – 40 metų patirtį turintis bitininkas, miškininkas ir FSC sertifikuoto miško (pagal „Darnūs Miškai“ grupinį sertifikatą) savininkas, paklaustas apie savo bičių medaus produkciją. Rimgaudas taip pat yra pirmasis šalyje ir antrasis Europoje, gavęs FSC sertifikatą medui.

Lankomės jo idiliškoje sodyboje laukinėje Nemuno – ilgiausios ir galingiausios Lietuvos upės – pakrantėje. Tolumoje telkiasi stipriausia šios vasaros audra, o lipnus karštis verčia sulėtinti tempą. Tačiau Rimgaudui karštis nieko nereiškia. Vilkėdamas tvirtą bitininko kostiumą, jis ragina mus skubėti iš paskos gilyn į FSC sertifikuotą mišką, kur susitiksime su jo bitėmis. Sparčiu žingsniu praeiname pro rankomis išdrožtas medines skulptūras ir šilauogių plotelį, prie kurio stūkso įspėjamasis ženklas: „Atsargiai: bitės! Gali sugelti.“

Miškas leidžiasi į gilų slėnį, kurį supa didingi medžiai. Džiaugiamės jų teikiamu pavėsiu. Slėnio dugne pastebime pirmuosius avilius, žvelgiančius iš už medžių – spalvingus, primenančius pasakų būtybių namelius. Vieniši saulės spinduliai skverbiasi pro medžių lają ir žaidžia ant avilių stogų. Už jų – tamsiai mėlyni Nemuno vandenys, o aplink mus – aiškus dūzgimas ore. Pagarbiai artinamės.

Nepatyrusiai akiai visos medunešės bitės atrodo vienodos. Tačiau šie darbštūs padarai yra ypatingi – tai vietinė Lietuvos tamsiųjų bičių populiacija. „2015 metais vietinės bitės buvo paskelbtos išnykusiomis“, – sako Arūnas Adžgauskas, bičių ekspertas ir asociacijos „Lietuvos tamsioji bitė“ vadovas. „Tačiau kai kurie žmonės nepasidavė.“ Jis pasakoja, kaip dr. Laima Blažytė-Čereškienė ir jos komanda iš Gamtos tyrimų centro surinko genetinius mėginius iš visos šalies miškų ir, savo pačių nuostabai, 2017 metais nustatė, kad šis porūšis vis dar gyvuoja atokiausiuose seniausių miškų kampeliuose.

Kad išliktų, šios bitės pasikliovė medžių uoksais, tačiau, kitaip nei jų prijaukintos giminaitės, joms nereikėjo žmogaus priežiūros, kad prisitaikytų prie klimato kaitos ir kitų iššūkių. 2024 metais Lietuvos tamsioji bitė buvo įrašyta į Raudonąją knygą, o jos laukinėms populiacijoms suteikta valstybės apsauga kaip nepakeičiamai vietinės biologinės įvairovės daliai. Šiandien, finansuojamas iš valstybės ir Europos žemės ūkio paramos programų, Gamtos tyrimų centras prižiūri tikslinius Lietuvos tamsiosios bitės poravimosi rezervatus FSC sertifikatą turinčiame Dzūkijos nacionaliniame parke.

Bet kodėl šios laukinės bitės gyvena aviliuose?

Planas apgyvendinti kaimyninį mišką

„Mano svajonė – atkurti vietinių bičių populiaciją laukinėje gamtoje“, – ruošdamas bitininkystės įrankius prisipažįsta Rimgaudas.

Jis uždega medžio drožles rankinėje dūminėje ir padeda ją šalia ilgo, švelnaus šepetėlio, kol dūmai virsta kamuoliais. Jis su žmona gyvena šalia Punios šilo – griežtai saugomo, senovinio FSC sertifikuoto miško Nemuno kilpų regioniniame parke. Ši buveinė puikiai tinka vietinei bitei, kuri, kaip miško gyventoja, priklauso nuo medžių uoksų ir apsaugos nuo vėjo. „Ten tokia flora! Ir daug medžių su natūraliais uoksais, kurie idealiai tinka spiečiams apsigyventi. Punioje mes sukursime miniatiūrinį Lietuvos tamsiosios bitės populiacijos modelį“, – sako jis, o Arūnas linkteli galva, apžiūrinėdamas artimiausią avilį.

Jie kartu dirba jau keletą metų. Arūnas veisia vietines bičių motinėles ir patiki jas Rimgaudui, kad šis apgyvendintų jas savo aviliuose, o atėjus laikui – paleistų naujus spiečius į Punios šilą. Tai skamba paprasčiau, nei yra iš tikrųjų.

Pirmiausia, vietinių bičių poravimosi vietos yra viename atokiausių šalies kampelių – Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate. Sertifikuotas FSC, jis yra didžiausia natūrali laukinė teritorija ir aukštapelkė Lietuvoje. Pasiekti jos atokius kampelius, kad patikrintum bites – nelengva užduotis. Tačiau norint užtikrinti, kad tamsiosios bitės genofondas išliktų vietinis, jos poravimosi vietos turi būti bent 18 km atstumu nuo kitų veislių bičių šeimų. Bičių motinėlės poruojasi ore, ir nėra kito būdo reguliuoti jų tranų pasirinkimą, kaip tik išlaikyti atstumą. „Viskas remiasi į bičių biologiją. Kaip toli gali nuskristi tranai? O bičių motinėlės?“ – aiškina Arūnas.

Antra, iššūkis yra pačios Punios šilo apgyvendinimas vietinėmis bitėmis. Šiandien Rimgaudas laiko 85 vietinių bičių šeimas aštuoniose netoliese esančiose vietose. Kiekvienais metais jis paleidžia naujas šeimas į Punios šilą, tikėdamasis, kad jos įsikurs laukinėje gamtoje. Po to jų likimo jis jau nebegali kontroliuoti.

„Mūsų tikslas populiacijos prasme – bent 1000 šeimų saugomoje teritorijoje“, – sako Rimgaudas. „Kol kas šie planai – kaip pilys iš smėlio. Bet, kaip sakoma, jei pasieki bent 50 % to, ką suplanavai, tai jau šis tas!“ – juokiasi jis.

Kodėl reikia gelbėti vietines bites?

Stebėdami, kaip Rimgaudas atidaro pirmąjį avilį medui rinkti, nukreipdamas dūmus į viršutinį avilio aukštą ir atsargiai nuvalydamas kelias bites nuo vidinio dangčio, sužinome, kodėl šios darbščios bitės yra svarbios miško ekosistemoms ir prisitaikymui prie klimato kaitos.

1. Geriausias vietinis prisitaikymas

„Viskas paprasta: po tūkstančių evoliucijos metų šis vietinis porūšis yra geriausiai prisitaikęs prie vietos sąlygų“, – aiškina Arūnas, kol mes stebime, kaip Rimgaudas nukelia viršutinius avilio aukštus, traukia vieną korį po kito, nubraukia bites ir deda korius atgal į dėžes. Mūsų diskusijos objektai ramiai dūzgia aplinkui. Kadangi 2025–2026 metų žiema Lietuvoje buvo šalčiausia per pastaruosius 30 metų, turėti laukinių medunešių bičių, prisitaikiusių prie didelių šalčių, reiškia turėti saugesnę miško apdulkinimo paslaugą teikiančių vabzdžių populiaciją. O tai užtikrina atsparesnes miško ekosistemas.

2. Didesnis atsparumas išoriniam spaudimui

Skirtingai nuo prižiūrimų bičių, laukinės Apis mellifera mellifera išgyvena be žmogaus įsikišimo. „Vietinės bitės pasižymi didele genetine įvairove, kuri padeda joms natūraliai išlikti miške“, – sako Rimgaudas, nešdamas pirmąją auksinių korių stirtą į automobilį.

Europos tamsiosios bitės, kurios retai naudojamos selekcijos programose, išlaikė didelę genetinę įvairovę. Dėl to jos potencialiai gali geriau prisitaikyti prie klimato kaitos ir kitų išorinių grėsmių, pavyzdžiui, varozės erkių (Varroa destructor), kurios visame pasaulyje sukelia didelius Apis mellifera bičių šeimų praradimus. Nukentėjusios bitės sunkiai išgyvena be gydymo akaricidais. Tuo tarpu Apis mellifera mellifera turi daugiau pranašumų: dėl didesnės genetinės įvairovės jos gali laisvai evoliucionuoti ir geriau prisitaikyti prie aplinkos spaudimo.

Net ir prižiūrimos Apis mellifera mellifera puikiai susitvarko pačios. „Savo bičių nuo varozės erkių beveik negydome. Naudojame tik ekologiškas priemones“, – sako Rimgaudas prieš atidarydamas antrąjį avilį. Oras aplink mus virpa nuo tūkstančių sparnų.

Bičių atsparumo varozės erkėms ugdymas yra itin svarbus pasauliniams biologinės įvairovės ir klimato tikslams. Mažindami priklausomybę nuo cheminio gydymo, tyrėjai siekia stabilizuoti medunešių bičių populiacijas, o tai labai svarbu tiek laukinės gamtos ekosistemų sveikatai, tiek žemės ūkio augalų apdulkinimui. Šiame kontekste FSC sertifikuoti miškai, kuriuose gyvena laukinių bičių šeimos, gali tapti tyrimų vietomis mokslininkams, norintiems suprasti natūralius neprižiūrimų bičių išgyvenimo su varozės erkėmis mechanizmus.

3. Puiki medžiaga selekcijai

Apis mellifera mellifera tarp medunešių bičių dažnai lieka neįvertinta. Kai kurie bitininkai jas laiko „piktai nusiteikusiomis“ ir „mažiau produktyviomis“. Tačiau genetinė įvairovė paverčia Europos tamsiąją bitę puikia kandidate norimų savybių atrankai.

„Pradėjus prižiūrėti vietinius porūšius, jie greitai tampa ramesni ir produktyvesni“, – sako Arūnas, kol Rimgaudas pildo dar daugiau dėžių rėmeliais su medumi. „Vietinių bičių išsaugojimą matau kaip molio gabalą. Pirmiausia reikia turėti patį molio gabalą. Tik tada gali pradėti jį lipdyti taip, kaip geriausia tau ir gamtai.“ Stebėdami, kaip Rimgaudas į automobilį krauna dar vieną korių stirtą, negalime abejoti vietinių bičių produktyvumu. Sekame paskui jį iš miško atgal į sodybą: pagaliau atėjo laikas pamatyti, kaip spaudžiamas medus.

Sąjunga, duodanti naudos visiems

Medaus sukimo patalpa, įrengta šalia seno kluono, yra ne didesnė už garažą. Įrengta su dviem pusiau automatinėmis mašinomis, ji turi viską, ko reikia, kad per metus būtų pagaminta vidutiniškai 850 kg medaus. Sudėjus visas korių dėžes, patalpa kvepia taip pat saldžiai, kaip pati vasara.

Rimgaudas medaus gamybos procesą vykdo vienas. Pirmoji mašina pašalina didžiąją dalį vaško, dengiančio abi korio puses. Likusią dalį rankiniu būdu nuima pats Rimgaudas, patikinęs, kad nė gramas šio vaško nenueina perniek. Jis surenkamas ir perlydomas į naujas vaško plokšteles kitam sezonui. Užpildyta paruoštais koriais, antroji mašina pradeda suktis, kad išspaustų medų. Rimgaudas atidaro čiaupą mašinos apačioje ir medus per sietą bėga į kibirą. Toliau – kokybės kontrolė (medaus drėgnumas negali viršyti 20 %), tada pilstymas į stiklainius ir ženklinimas.

Ant kiekvieno stiklainio jis kruopščiai užklijuoja FSC etiketę ir ranka užrašo datą.

„Norėčiau, kad daugiau žmonių žinotų, ką reiškia ši etiketė ant medaus. Nėra švaresnio medaus už tą, kuris surinktas miškuose“, – sako jis.

Lietuvoje FSC sertifikuotuose miškuose draudžiama naudoti pesticidus, o tai reiškia, kad miško medus yra išskirtinai tyras, o bitės miškuose yra saugesnės nei bet kur kitur. Bičių gyvenimas FSC sertifikuotuose miškuose turi ir daugiau privalumų: 2021 m. įsigaliojo Lietuvos nacionalinis FSC miškų valdymo standartas, kuriame bitininkystė įvardyta kaip viena iš prioritetinių veiklų sertifikuotuose miškuose. Bitėms tai reiškia daugiau nektaringų augalų, taip pat didesnę uoksinių medžių ir apsauginių zonų aplink juos apsaugą. Miškams tai sumažina medienos kirtimo spaudimą ir užtikrina apdulkinimo paslaugas.

„Žmonėms ir miškams reikia bičių. O mūsų vietinei tamsiajai bitei reikia miškų“, – sako Rimgaudas, kai išeiname į lauką užbaigti dienos. Artėjanti audra aptemdė dangų, tad pats laikas išvykti.

Išvažiuojame žinodami, kad miško ir bičių ryšys yra abipusis: miškai maitina ir saugo bites nuo vėjo bei pesticidų, o bitės apdulkina ir padeda miškams atsinaujinti. Kuo geriau tvarkomi miškai, tuo atsparesnės bičių populiacijos. O sveikos apdulkintojų populiacijos reiškia viską.

Sugrįžimo ženklai

Po mūsų apsilankymo mus pasiekia puikios naujienos: patvirtinta, kad bent dviejuose senuose Punios šilo ąžuoluose apsigyveno laukinės Lietuvos tamsiųjų bičių šeimos. Rimgaudą apie tai informavo vietos miškininkai. Jis tikisi, kad artimiausiu metu šie medžiai bus įtraukti į saugomų gamtos objektų sąrašą. Bet tai dar ne viskas. Kadangi pirmoji 2026 m. vasaros pusė buvo puiki spiečiams, Rimgaudas į kaimyninius miškus paleido daug vietinių bičių šeimų. Jis įtaria, kad laukinėje gamtoje gyvena dar daugiau jo bičių, saugiai apsigyvenusių griežtai saugomoje Punios šilo zonoje, kur civiliniams asmenims patekti draudžiama.

Nuo poravimosi vietų Čepkeliuose ir Dzūkijos nacionaliniame parke iki Rimgaudo miško ir Punios šilo – FSC miškų valdymo standartai Lietuvoje suteikia pagrindą kurti ir išlaikyti buveines, būtinas šioms nykstančioms bitėms gyventi. Nors visi Lietuvos valstybiniai miškai yra sertifikuoti FSC sertifikatu, grupinio sertifikato turėtoja VšĮ „Darnūs miškai“ suteikia galimybių ir smulkiesiems privačių miškų savininkams puoselėti savo miškus bei užtikrinti, kad jie tikrai išliktų visiems ir visada.

Kūrėjai

Nuoširdi padėka asociacijai „Lietuvos tamsioji bitė“ ir VšĮ „Darnūs miškai“.

Prodiuseriai: Aidas Pivoriūnas, Deivis Pranckūnas, Skirmantė Tumosaitė

Tekstas: Skirmantė Tumosaitė

Fotografija ir vaizdo įrašai: Jonathan Perugia, Dovydas Merkininkas, Agnese Pidrika

„Storymap“ žemėlapis: Mary Donovan ir Skirmantė Tumosaitė

Originalus straipsnis (anglų k.): https://fsc.org/en/newscentre/stories/back-from-extinction-the-underdog-forest-honeybee