SICAMM konferencija, 2023 m. rugpjūčio 24-27 d.

2023 m. rugpjūčio 24-27 d. San Martin de Belevilyje (Saint Martin les Belleville), Prancūzijos Alpių regione vyko tarptautinė SICAMM konferencija, skirta Europos tamsiosios bitės (Apis mellifera mellifera) apsaugai. 

Pirma konferencijos diena buvo skirta pristatyti tamsiosios bitės situaciją Prancūzijoje ir skirtinguose jos regionuose. Bendrai tamsiosios bitės situacija Prancūzijoje prastėja, didėja C ir A linijų introgresija ir įtaka kryžminantis. 

Kiekvienas regionas, kur buvo aptikta nemažai Apis mellifera mellifera bičių šeimų, susirūpinęs jų apsauga. 

Prancūzijos Alpių regione, Savojoje, vadinamame trijų slėnių rajone, įkurtas tamsiųjų bičių draustinis, kur per metus išauginama ir natūraliai susiporuoja apie 600 A. m. mellifera bičių motinų. Kiekvienais metais atliekami draustinio bičių šeimų tyrimai, taip pat ir kitų bitininkų regione laikomų bičių šeimų genetiniai tyrimai. Tėvinėms šeimoms pasirenkamos geriausiai požymius atitinkančios bičių šeimos, su mažiausia svetimų genų introgresija. Siekiama išlaikyti genetinę haplotipų (mitotipų) įvairovę, išsaugoti retus haplotipus. Į saugomą teritoriją draudžiama atvežti kitų porūšių bites.

Kituose Prancūzijos regionuose taip pat imtasi priemonių tamsiosios bitės apsaugai. Lozero regione keturiose vietose tamsiosios bitės laikomos kelminiuose aviliuose, kuriuos galima aplankyti keliaujant po regioną. Il de Franso, Normandijos, Gaskonijos, Ardešo, Overnės regionuose taip pat atliekami detalūs tyrimai ir steigiamos bitės apsaugai skirtos teritorijos. Prancūzai labai džiaugiasi Groix saloje (14,82 km²) esančia tamsiųjų bičių populiacija, kuri yra išlikusi neužteršta svetimų porūšių genais ir kuri sudaryta iš keturių mitotipų. 

Kitas dvi konferencijos dienas savo veiklas, susijusias su tamsiąja bite, pristatė kitos Europos šalys, esančios šiauriau. 

Airijos vietinės bitės asociacija (Native Irish Honeybee Society) siekia, kad visa Airijos sala taptų A. m. mellifera bičių saugoma teritorija, siekiama uždrausti bet kokį bičių importą į Airiją ir Šiaurės Airiją. Nuo tada, kai asociacija buvo įkurta, 2012 m., ji vykdo daugybę veiklų: kas ketvirtį leidžia žurnalą, parengė knygą „The Native Irish Honey Bee“, leidžia bukletus kaip pagerinti bites, turi parengę sąrašus patikimų tamsiųjų bičių motinų augintojų ir platintojų, taip pat turi asociacijos narių medui skirtas medaus etiketes, rengia mokymus, bendradarbiauja su mokslo bendruomene bei kitomis bitininkų organizacijomis. Nerimaudamos dėl besitęsiančio nereguliuojamo bičių importo VISOS Airijos bitininkų organizacijos parengė pareiškimą prieš bičių importą.

Įdomu tai, kad Airijoje, atlikus apklausą, 89,6 % bitininkų atsakė, kad laiko A. m. mellifera bites. Ištyrus 180 bičių šeimų, tik 30 jų buvo aptikta C linijos introgresija, kitos šeimos buvo švarios A. m. mellifera. 

Airijos bitininkai, pastebėję bičių šeimose bites su rudomis/oranžinėmis juostomis ant tergitų, dažnai tokias šeimas sunaikina. Golvėjaus bičių tyrimų centro (Galway honey bee research centre) mokslininkai nustatė, kad tamsią tergitų spalvą turinčios bičių šeimos gali būti tiek pat hibridizuotos, kiek ir turinčios oranžinės spalvos tergitus ar šviesias juostas ant tergitų. Šiuo metu jie vykdo tyrimus kokie genai yra atsakingi už tergitų spalvą ir koks jų veikimo mechanizmas.

Dr. Arrigo Moro iš Golvėjaus bičių tyrimų centro (Galway honey bee research centre), Airija, pristatė naują, 2023 m. prasidėjusį projektą „Honey Bee Watch„. Jo tikslas – geriau suprasti biologines, elgsenos ir aplinkos savybes, dėl kurių išgyvena laisvai gyvenančios bičių šeimos. Siekiama sudaryti laisvai gyvenančių bičių populiacijų archyvą/žemėlapį ir užtikrinti jų apsaugą. Airijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Serbijoje laisvai gyvenančių bičių šeimų tyrimai pradėti anksčiau. Nustatyta, kad Airijoje yra didžiausia laisvai gyvenančių A. m. mellifera bičių populiacija, tačiau ji patiria didelį įvežamų C linijos ir hibridų (A. m. x buckfast) spaudimą. Svetimų porūšių importas nuo 2012 iki 2021 m. padidėjo 12 kartų. Visgi, tyrimai parodė, kad laisvai gyvenančios bičių šeimos yra genetiškai švaresnės, nei laikomos bitynuose.

Bendradarbiaujant su Pasauline gamtos apsaugos organizacija (IUCN) siekiama iš naujo įvertinti laisvai gyvenančių Apis mellifera bičių populiacijų būklę Europoje (toreassess Apis mellifera‘s Red List status in Europe).

Lietuvoje panašios iniciatyvos ėmėsi Dzūkijos nacionalinis parkas (DNP), kuris siekia DNP teritorijoje laisvai gyvenančių A. m. mellifera bičių populiaciją įtraukti į saugomų rūšių sąrašą. Bendradarbiaujant DNP, asociacijai „Lietuvos tamsioji bitė“, Gamtos tyrimų centrui, tikimasi, kad iniciatyva pavyks.

Pietinėje Norvegijos dalyje yra Flekkefjord rezervatas – A. m. mellifera bitėms skirta 3500 km² saugoma teritorija. Taip pat, Bomlo ir Stord salose (533 km²) bei Hallingdal kalnuose (3029 km²) įkurti šių bičių poravimosi punktai. Šalyje veikia Norvegijos rudosios bitės asociacija (Norsk Brunbielag), kuri vis plečiasi ir šiuo metu vienija 160 narių. Taip pat didėja skaičius išaugintų grynų A. m. mellifera motinų, kurios platinamos ne tik šalies bitynuose, bet ir užsienyje. Savo veiklai lėšas gauna iš Žemės ūkio ministerijos, bendradarbiauja su Norvegijos bitininkų asociacija, iš kurios gauna mokslinę paramą bei prisideda prie veisimo. Manoma, kad šiuo metu Norvegijoje yra apie 4000 A. m. mellifera bičių šeimų. Norint išvengti kitų porūšių genetinių trukdžių, būtina veisti apie 2000 bičių šeimų. Porūšio švarumas kontroliuojamas morfometriniais metodais. Matuojamas kubitalinis indeksas, diskoidalinio taško padėtis ir Hantelio indeksas. Visgi, Airijos mokslininkai teigia, kad morfometriniais metodais teisingai identifikuojama tik 32 % atvejų, o hibridizacijos laipsniui nustatyti jie yra netinkami. Norvegijoje genetiniai tyrimai atlikti tik mažos dalies šeimų, todėl hibridizacijos laipsnis neaiškus. Norvegai ieško partnerių kas galėtų tai atlikti.

Jungtinėje Karalystėje (JK) A. m. mellifera tyrimai yra sukoncentruoti dviejose vietose. Tai Colonsay sala Škotijoje, kur A. m. mellifera bitės yra saugomos įstatymų ir pietvakarinėje Anglijos dalyje, kur yra keli izoliuoti A. m. mellifera bitynai ir vykdomi poravimo darbai. Kas yra kitose šalies dalyse buvo neaišku. Surinkus 75 mėginius (bitynai neperkantys bičių ar motinų) ir atlikus jų analizę paaiškėjo, kad dar trijose vietose – Inverness (Škotijoje), salose Man ir Jersey – yra C linijos introgresijos nepaveiktų bičių šeimų. Visos kitos JK tirtos šeimos pasižymėjo dideliu introgresijos laipsniu. Kodėl tokia skirtinga situacija JK ir Airijoje nesunkiai paaiškina bičių motinų importo skaičiai. JK bičių motinos įvežamos iš 25 šalių, iš kurių daugiausia importuojama iš Graikijos, Slovėnijos, Italijos, Havajų, Danijos ir kt.

JK asociacija BIBBA (Bee Improvement and Bee Breeders’ Association) pasisako už bičių importo į JK sumažinimą. Asociacija yra sukūrusi nacionalinę bičių gerinimo programą (National Bee Improvement Programme), kurios tikslas mažinti bičių importą ir pagerinti savo bites, sukurti patvarią ir stabilią bitininkystę, skatinama laikyti vietines, panašias į vietines ar adaptuotas vietos sąlygoms bites ir dirbti su jomis. 

Danijoje 161 A. m. mellifera bičių šeimą laiko 12 bitininkų. Didžioji jų dalis – 7 bitininkai, 119 šeimų – yra Lesė saloje. Visgi, saloje laikomos bitės susiduria su įvežtinių porūšių spaudimu, nes jokios apsaugos priemonės nėra taikomos. 

Suomijoje 2017 m. įkurta Suomijos tamsiosios bitės laikytojų asociacija, kuri vienija 36 narius, turi savo etiketes medui žymėti. Šiuo metu Suomijoje yra apie 300 A. m. mellifera šeimų, 5 šių bičių veisėjai, 3-4 poravimosi punktai. Asociacija vykdo bitininkų mokymus, augina motinas, vykdo jų atranką, atlieka morfometrinius bičių matavimus. Motinos poruojasi natūraliai salose. Suomių asociacija palaiko glaudžius ryšius su Švedijos tamsiosios bitės organizacija NordBi bei bendradarbiauja su Suomijos gamtos tyrimų institutu, kuris atlieka genetinius tyrimus. 

Nyderlanduose A. m. mellifera bitės saugomos Texel saloje (463 km²). Įkurta asociacija, vienijanti 13 narių, kurie laiko apie 200 bičių šeimų. Stengiamasi išlaikyti A. m. mellifera populiaciją, kuri natūraliai dauginasi, ribojamas importas kitų porūšių, pašalinamos nepageidaujamos bičių šeimos. 

Lietuva taip pat pristatė Gamtos tyrimų centro atliktus tyrimus ir asociacijos „Lietuvos tamsioji bitė“ bei Dzūkijos nacionalinio parko vykdomus darbus, skirtus Lietuvos tamsiosios bitės apsaugai.

Belgijoje A. m. mellifera tyrimai pradėti visai neseniai. Atlikus genetinę analizę ir nustačius introgresijos laipsnį, buvo atrinkta 12 linijų, iš kurių 2022 m. išaugintos motinos atvežtos poravimuisi į Bosland miškingą teritoriją (60 km²), priklausančią savanorių asociacijai „Natuurpunt“, siekiančiai išsaugoti miškus. 2023 m. šioje teritorijoje buvo suporuota 230 motinų. Bites prižiūri bitininkas-profesionalas kartu su „Natuurpunt“ asociacija. Belgijos tamsiosios bitės asociacijos nariai gali patys augintis motinas ir atvežti į poravimosi teritoriją poruotis. Dirbtinis motinų apsėklinimas naudojamas tik moksliniuose projektuose arba specialiose atrankos programose.

Austrijoje įsikūrusi asociacija „Austria Mellifera Zuchter“ turi apie 20 narių, 2 poravimosi punktus Zalcburge. Taip pat Tirolyje, Kaunertal (Alpių slėnyje) įkurta poravimo teritorija su 7 tėvinėmis linijomis ir dar viena poravimosi stotis netoli Insbruko. Kiekviename punkte suporuojama nuo 100 iki 450 bičių motinų. Veisėjai atlieka du metus trunkantį motinų vertinimą ir tik po to platina jų dukras. Išskirti trys ekotipai: Salzburber Alpenland, Nigra Inner Gebirg ir Braunelle. Genetiniai tyrimai vykdomi nuo 2010 m. Jie rodo 90-99 % grynumą. 

Nuo 2017 m. kasmet vykdomas bičių šeimų vertinimas: veisėjai pristato bičių pavyzdžius, atliekamas genetinis vertinimas taikant mikrosatelitų metodą, finansuojama Austrijos retų žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių organizacijos (ARCHE AUSTRIA) projektų. Austrija taip pat susirūpinusi ir kitu savo bičių porūšiu. Jos teritorija apima ir A. m. carnica natūralų arealą, kuriame taip pat yra didelis spaudimas A. m. x buckfast hibridų. 

Siekiant įvertinti genetinę įvairovę, Vokietijoje buvo surinkta virš 1000 mėginių iš visų regionų, neišskiriant  A. m. carnica ir A. m. x buckfast veisėjų. Genetinis tyrimas parodė, kad Vokietijos A. m. carnica yra genetiškai labai artima visoms kitoms bitėms laikomoms Vokietijoje. Nebuvo nustatyta jokių skirtumų tarp atskirų Vokietijos žemių bičių. Artimų A. m. mellifera bitėms nenustatyta.

Šveicarijoje A. m. mellifera asociacija (mellifera.ch) turi apie 500 narių. Šalyje yra 5 kontroliuojami motinų poravimosi punktai ir 28 nekontroliuojami bei griežtai saugomos teritorijos. Per metus suporuojama apie 5000 motinų. Finansuojant Federalinei žemės ūkio tarnybai, asociacija šiuo metu remia du projektus, kuriais siekiama išsaugoti saugomas teritorijas, vykdyti genetinę stebėseną ir pagerinti veislinės vertės nustatymą. Kasmet šioms veikloms skiriama 100 tūkst. Šveicarijos frankų.

Šveicarijoje situacija taip pat yra gana sudėtinga ir be saugomos teritorijos, griežtai kontroliuojamų poravimosi zonų, tamsiosios bitės nebūtų. Šalyje vidutinis šeimų skaičius yra 4 šeimos/km², nekalnuotose vietovėse – 20 šeimų/km². Nesaugomoje teritorijoje A. m. mellifera bitynai sudaro tik 7 %, kiti – 93 % yra įvežtinės bitės. Todėl Šveicarijos A. m. mellifera asociacija turi bičių motinų registrą, veisimo programą, ji pripažinta kaip veislininkystės asociacija. Kiekvienais metais yra atliekamas „našumo“ (performance) testas, kuriam atrenkama 12 bičių šeimų priklausančių 3 linijoms ir metus tikrinamos jų savybės: medaus kiekis, agresyvumas (gentleness), ramumas, spietlumas, higieninė elgsena, Varroa vystymasis, šeimos dydis ir vystymasis. Pagrindinės savybės, į kurias vykdant atranką ypatingai kreipiamas dėmesys yra agresyvumas (gentleness) ir higieninė elgsena. Didelės pastangos dedamos išlaikyti linijų genetinę įvairovę. 

Prof. D. Prichard pabrėžė, kad siekiant išsaugoti A. m. mellifera bites labai svarbu išlaikyti jų genetinę įvairovę ir išsaugoti retus alelius. Prof. J. van Alphen pasidalino įžvalgomis kodėl prarandami bičių atsparumo ligoms aleliai. Kryptinga selekcija mažinant agresyvumą ir spietimąsi, didinant produktyvumą sumažina medunešių bičių atsparumo genetinį kintamumą. Bitėms reikalinga didelė panmiktinė populiacija, kad išliktų rezistentiškumas naujai ateinantiems patogenams ir parazitams. Tik iš tokios populiacijos gali būti paleisti reti aleliai, kurie suteiks atsparumą. Jei mes norime laikyti tik tamsiąsias bites, turime turėti didelę populiaciją, kuri būtų rezervuaras retų alelių, suteikiančių populiacijai rezistentiškumą prieš patogenus.

Dr. Laima Blažytė-Čereškienė

Gamtos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja,
asociacijos „Lietuvos tamsioji bitė“ valdybos pirmininkė