L. Blažytė-Čereškienė

Kovo 27-30 dienomis Stavangeryje, Norvegijoje vyko jubiliejinė 30-oji SICAMM (International Association of the European Dark Bee) konferencija. SICAMM yra tarptautinė federacija, kurios pagrindinis tikslas – išsaugoti ir populiarinti Europos tamsiąsias bites. Organizacija buvo įkurta 1994 m., siekiant sujungti ir padėti nacionalinėms grupėms visoje Europoje, dirbančioms su šiuo medunešių bičių porūšiu. https://www.sicamm.org/about. Kas du metus SICAMM organizuoja konferencijas, kuriose dalinamasi patirtimi Apis mellifera mellifera apsaugos srityje, bei naujausiais moksliniais tyrimais. Asociacija „Lietuvos tamsioji bitė“ yra SICAMM federacijos narė ir jau antroje konferencijoje dalinasi asociacijos, Dzūkijos nacionalinio parko kartu su Gamtos tyrimų centro mokslininkais nuveiktais darbais. 

Konferencijoje Lietuvą atstovavo  asociacijos „Lietuvos tamsioji bitė“ valdybos pirmininkė, GTC Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijos mokslininkė Dr. Laima Blažytė-Čereškienė. Ji pristatė du žodinius pranešimus apie Vakarinės tamsiosios medunešės bitės situaciją Lietuvoje „Dark honey bee Apis mellifera mellifera in Lithuania“ ir apie patogenus skirtingose bičių linijose „Nosemas and viruses in the M and C evolutionary lineages of honeybees: a case study from Lithuania“. 


Dr. Laima Blažytė-Čereškienė pristato pranešimą apie Vakarinės tamsiosios medunešės bitės situaciją Lietuvoje.


Dr. Neringa Sutkevičienė, Dr. Laima Blažytė-Čereškienė ir SICAMM prezidentas John Greenaway.

Šių dienų bitininkystės kontekste ypač svarbų pranešimą pristatė Prof. Dr. Jacques van Alphen „How to manage the treasure of genetic variation in black bees?“. 

Bitininkai naudojasi bičių genetine įvairove, kad atrinktų pageidaujamas savybes, pavyzdžiui, didesnį medaus kiekį, mažesnį gynybinį elgesį arba mažesnį spietlumą. Greita reakcija į tokių požymių atranką paskatino manyti, kad medunešių bičių genetinės įvairovės kiekis neribotas ir ją galima naudoti iki begalybės. Bitininkai nežinojo apie galimus pageidaujamų savybių atrankos trūkumus. Prieš kurį laiką buvo paskelbta nerimą keliančių įrodymų, rodančių, kad selekcijos rezultatai kainuoja labai brangiai. Pirma, Ingmar Fries ir jo kolegų (2006) atliktas didelis natūralios atrankos eksperimentas, siekiant bičių atsparumo Varroa erkėms parodė, kad Švedijos selekcionuotų bičių populiacijoje nėra Varroa specifinių higieninio elgesio alelių arba jie labai reti. Vėliau Themudo ir kiti (2020) parodė, kad per XX amžių Europos medunešių bičių genetinė įvairovė sumažėjo. Atranka dėl pageidautinų savybių sumažino genetinę įvairovę ir lėmė retų atsparumo alelių praradimą. Reti aleliai gali išlikti tik didelėse panmiktinėse populiacijose. Panmiktinė populiacija yra tokia populiacija, kurioje visi jos nariai turi lygią tikimybę susiporuoti su bet kuriuo kitu populiacijos nariu, nepriklausomai nuo jų genetinių savybių, amžiaus, lyties ar kitų veiksnių. Tai reiškia, kad genų perdavimas tarp individų vyksta atsitiktinai, o ne remiasi kokiais nors specifiniais pasirinkimo kriterijais. Iki šiol tamsiosios bitės A. mellifera mellifera nebuvo taip stipriai selekcionuotos kaip įvežtinės A. m. carnica, A. m. ligustica ar hibridinės, tokios kaip Buckfast. Todėl jos nepatyrė genetinio nuskurdimo, kurį patiria kitų porūšių bitės. Todėl likusios tamsiųjų medunešių bičių populiacijos yra alelinės įvairovės rezervuaras, kurį reikėtų išsaugoti. Tai galima pasiekti tik didelėse laisvo poravimosi populiacijose (kurių efektyvus populiacijos dydis yra apie 600 bičių šeimų). 


Prof. Dr. Jacques van Alphen žinutė apie dirbtinę bičių selekciją.

Prof. Dr. M. Alice Pinto pranešimas (An Unprecedented Europe-Wide Genetic Survey Uncovers Extensive C-Lineage Introgression in A.m. mellifera Populations) siunčia svarbią žinią, kad Europos medunešių bičių genofondą daugiausia sudaro C linijos bičių šeimos, kurių genetinė įvairovė yra labai nedidelė. Per visas Europos šalis atsitiktiniuose ėminiuose nustatyti tik 8 C linijos mitochondrinės DNR haplotipai (mitotipai). Jei palyginsime su kitų linijų, kurios nebuvo intensyviai selekcionuotos, genetinė įvairovė daug didesnė, pvz., M linijos – 21 mtDNR mitotipas, A linijos – 17 mitotipų. Šis precedento neturintis tyrimas parodo, kad reikia skubiai imtis strateginių išsaugojimo pastangų, kad būtų išsaugota likusi A. m. mellifera įvairovė ir kad jos neprarastume per selekciją, atrinkdami tik žmogui pageidaujamas savybes.


Mitochondrinės DNR mitotipų įvairovė Europoje: žalia spalva – A linija, mėlyna spalva – M linija, geltona/oranžinė spalva – C linija.

Ir galima būtų užbaigti bitininko Jo Widdicombe, daugiau kaip 40 metų bitininkaujančio Kornvalyje, pietvakarių Anglijoje, žodžiais: „Vietinių bičių populiacijų atranka ir gerinimas yra kelias į tvaresnę bitininkystės sistemą. Tai yra alternatyva įprastiniams metodams ir trumpalaikiškumui, kai įvežami „geri kitų porūšių gyvuliai““. Jo savo bites atrinko nuo mišrios populiacijos iki beveik vietinės populiacijos. Šiuo metu Jo bičių šeimose A. m. mellifera genai sudaro 80-99 proc. Jis bičių nuo varozės negydo jau 6 metus. 


Jo Widdicombe dalinasi savo 40 metų patirtimi gryninant Apis mellifere mellifera bites.

Konferencijos pranešimų santraukas galite paskaityti čia.