Asociacija „Lietuvos tamsioji bitė“
Vilniaus g. 3, 65334 Merkinė, Varėnos r. sav.
305788123, tel. +37068743032, info@mellifera.lt
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJAI
DĖL VAKARINĖS TAMSIOSIOS MEDUNEŠĖS BITĖS ĮTRAUKIMO
Į RAUDONĄJĄ KNYGĄ SVARBOS IR PAGRĮSTUMO
2025 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Atsižvelgdami į Lietuvos bitininkų profesionalų asociacijos „Austėja“ 2025-03-26 d. raštą Nr. 50 dėl nepritarimo vakarinės tamsiosios medunešės bitės (Apis mellifera mellifera) įtraukimui į Lietuvos Raudonąją knygą, norime pateikti savo poziciją, pagrįstą moksliniais argumentais, tarptautine praktika bei gamtosaugos principais.
„1. Saugomos bitės turi atitikti visus rasės grynumo standartus, tačiau, mūsų žiniomis, Lietuvoje esančios bitės jų neatitinka.“
Šiuo metu gamtinės Apis mellifera mellifera populiacijos genetinis grynumas pažeistas dėl įvežtinių bičių, bet tai negali būti priežastis nesaugoti vietinio porūšio. Priešingai – tai rodo būtinybę vykdyti apsaugos priemones, kurios padėtų stabilizuoti ir atkurti tamsiosios bitės genofondą. Daugelyje Europos šalių, įskaitant Norvegiją, Vokietiją, Lenkiją, Austriją ir kitas, vietinės bitės yra saugomos nacionalinėse programose, nepaisant mišrėjimo rizikos.
„2. Privalo būti užtikrinta, kad laisvai gyvenančios motinėlės nesivaisintų su kitų rasių bitėmis, tačiau Lietuvoje, jas paskleidus laisvai, tai nėra įmanoma.“
Teiginys, kad laisvai gyvenančios motinėlės neišvengiamai susikryžmins su kitų rasių bitėmis, todėl jų saugojimas nėra įmanomas, nėra pagrindas nesaugoti tamsiosios bitės. Priešingai – mišrėjimo rizika yra žinoma problema, kuri visame pasaulyje sprendžiama taikant apsaugos zonas (angl. conservation areas). Tokiose zonose ribojamas kitų bičių rasių laikymas arba įvežimas, siekiant užtikrinti vietinės populiacijos genetinį grynumą.
Šis metodas sėkmingai taikomas Norvegijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, kuriose tamsioji bitė laikoma nacionaliniu genetiniu paveldu. Lietuvoje taip pat galima nustatyti tokią apsaugos teritoriją, pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke ar kituose mažiau urbanizuotuose miškinguose regionuose, kur būtų realu riboti įvežtinių bičių paplitimą ir vykdyti selekcinę kontrolę.
Be to, net jei visiško izoliavimo neįmanoma pasiekti, tai nereiškia, kad apsaugos priemonės yra bevertės. Net dalinis mišrėjimo kontrolės užtikrinimas prisideda prie genetinės tapatybės palaikymo ir leidžia vykdyti ilgalaikę selekciją vietinių bičių naudai. Todėl teiginys apie neišvengiamą mišrėjimą negali būti naudojamas kaip pagrindas atsisakyti vietinių bičių apsaugos – jis kaip tik rodo, kad būtina kryptingai veikti, o ne ignoruoti problemą.
„3. Bitės turėtų turėti teigiamų savybių bitininkams, tačiau profesionalūs bitininkai žino, kad Lietuvos tamsioji bitė tokių savybių neturi. Tai patvirtina dr. Jono Balžeko ilgamečiai moksliniai tyrimai. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, šios bitės saugomos tik atskirose, uždarose teritorijose.“
Teiginys, kad „Lietuvos tamsioji bitė neturi teigiamų savybių bitininkams“, remiasi siauru – komerciniu – požiūriu ir neatsižvelgia į vietinių bičių ekologinę, kultūrinę bei genetinę vertę. Nors tamsioji bitė gali būti mažiau produktyvi ar labiau linkusi spiesti lyginant su kai kuriomis selekcinėmis veislėmis, ji turi daug kitų svarbių savybių.
Atsparumas šalčiui ir ligoms – tamsiosios bitės yra puikiai prisitaikiusios prie Lietuvos klimato, todėl gali žiemoti su mažesnėmis maisto atsargomis, išgyvena ilgesnius šaltus sezonus, nereaguoja į trumpalaikius atšilimus žiemos metu ir yra mažiau jautrios kai kurioms ligoms bei parazitams, pvz., tokiems kaip varozė.
Efektyvus vietinės floros išnaudojimas – jos geba efektyviai rinkti nektarą iš vietinių augalų, įskaitant ir miško ar mažiau produktyvias pievų zonas, kur kitos bitės neretai dirba ne taip efektyviai.
Mažesnė priklausomybė nuo žmogaus įsikišimo – dėl prisitaikymo prie laukinių sąlygų tamsiosios bitės dažnai geba išsilaikyti be intensyvios priežiūros, kas yra svarbus bruožas ekologiniam ūkininkavimui.
Kalbant apie dr. Jono Balžeko tyrimus – jie atspindi konkretų istorinį laikotarpį, kai prioritetu buvo laikomas maksimalus medaus kiekis. Tačiau šiuolaikinė bitininkystė vis dažniau įvertina ir neproduktyvines savybes, tokias kaip atsparumas, savarankiškumas, indėlis į biologinę įvairovę. Galiausiai, teiginys, kad Lenkijoje šios bitės saugomos tik uždarose teritorijose, nepaneigia jų vertės, o priešingai – rodo pripažinimą ir poreikį jų apsaugai. Uždaros teritorijos – tai ne izoliacijos, o išsaugojimo priemonė. Lietuva taip pat galėtų taikyti panašų modelį, derindama tiek ekologinius tikslus, tiek profesinius bitininkų interesus.
Todėl tamsiosios bitės „neteigiamų savybių“ etiketė yra perteklinė ir neatspindi pilno jų vertės spektrų tiek gamtai, tiek žmonėms.
„4. Saugomos rūšys neturi daryti žalos aplinkai, bitininkams ir gyventojams – ši problema jau buvo išdėstyta mūsų anksčiau pateiktuose raštuose.“
Tamsiosios bitės nedaro žalos – jos yra natūrali mūsų ekosistemų dalis. Priešingai, įvežtinės bitės kelia grėsmę aplinkai dėl invazinių savybių. Tamsioji bitė palaiko ekologinį balansą vietinėse ekosistemose ir padeda apdulkinti laukinę augmeniją.
Lietuvos tamsioji bitė (Apis mellifera mellifera) yra natūrali mūsų krašto ekosistemų dalis, per tūkstančius metų prisitaikiusi prie vietinių sąlygų. Ji neišsiskiria padidintu agresyvumu ar pavojingumu žmonėms lyginant su kitomis bičių rasėmis, o jei ir yra labiau linkusi ginti lizdą, tai yra natūrali savisaugos reakcija – ne „žala“, o adaptacinė savybė.
Kalbant apie „žalą bitininkams“, dažniausiai minima kaip pavojus spietlumas, tačiau:
Spietlumas yra natūrali bičių dauginimosi forma, kuri tinkamai valdoma taikant atitinkamus bitininkystės metodus. Jis nėra išskirtinė ar destruktyvi savybė, ir juo labiau – nėra pagrindas atsisakyti rasės apsaugos.
Be to, spietimo kontrolė yra įprasta praktika bet kurioje komercinėje bitininkystėje, nepriklausomai nuo laikomos bičių rasės.
Dėl „žalos aplinkai“ – kaip tik tamsiosios bitės išnykimas būtų didesnė žala. Įvežtinės bitės gali sutrikdyti vietinių apdulkintojų balansą, kelti hibridizacijos grėsmę ir silpninti bendrą ekosistemų atsparumą. Tuo tarpu vietinė bitė padeda palaikyti natūralų apdulkintojų tinklą ir biologinę įvairovę.
Vietoj to, kad būtų vadinama „žalinga“, tamsioji bitė turėtų būti vertinama kaip ekologinės pusiausvyros ir atsparumo simbolis, o jos saugojimas – kaip prevencinė priemonė nuo dar didesnės priklausomybės nuo silpnesnių, įvežtinių bičių populiacijų.
„6. Tarptautinės konvencijos numato galimybę pasitraukti iš saugojimo programos, jei kyla prieštaravimų, apie tai informuojant prieš metus.“
Nors teisinga, kad tarptautinės konvencijos, pavyzdžiui, Biologinės įvairovės konvencija, formaliai numato galimybę pasitraukti iš saugojimo programų, šis mechanizmas yra kraštutinė priemonė, skirta išimtinėms situacijoms – ne priemonė atsisakyti rūšių apsaugos dėl ekonominių ar verslo interesų.
Lietuva, kaip šios konvencijos šalis, ne tik turi teisę, bet ir moralinę bei teisinę pareigą saugoti nykstančias vietines rūšis ir porūšius, ypač tokias, kurios yra biologinės įvairovės dalis ir turi istorinę, kultūrinę bei ekologinę vertę, kaip tamsioji bitė.
Be to:
- Pasitraukimas iš saugojimo programos nepašalina problemos, o tik ignoruoja nykimo procesą. Tai būtų laikinas palengvinimas keliems suinteresuotiems subjektams, bet ilgalaikėje perspektyvoje – žala nacionaliniams interesams, ekologiniam saugumui ir tarptautiniam įvaizdžiui.
- Tarptautiniai dokumentai skatina šalių bendradarbiavimą ir inovatyvių sprendimų ieškojimą, o ne atsakomybės nusišalinimą. Prieštaravimai, jei jų kyla, turėtų būti sprendžiami diskusijomis, mokslu grįstais kompromisais, o ne pasitraukimu.
- Lietuva gali tapti pozityviu pavyzdžiu, kaip suderinti biologinės įvairovės apsaugą su bitininkystės interesais, įsteigdama tamsiosios bitės rezervatus, selekcijos programas ir vykdydama visuomenės švietimą.
Todėl, ne pasitraukimas, o aktyvus įsitraukimas į rūšies išsaugojimą turėtų būti laikomas modernios, atsakingos valstybės veikimo standartu.
„Priimant sprendimą dėl Tamsiosios bitės įtraukimo į Raudonąją knygą, nebuvo atsižvelgta į visų minėtų asociacijų vieningą nuomonę ir nebuvo konsultuotasi su profesionaliais bitininkais – sprendimas priimtas vienašališkai.“
Teiginys, kad „priimant sprendimą dėl Tamsiosios bitės įtraukimo į Raudonąją knygą nebuvo atsižvelgta į profesionalių bitininkų nuomonę“, suponuoja, jog vien ekonominiai ar ūkiniai interesai turėtų nulemti sprendimus, susijusius su biologinės įvairovės apsauga. Tai klaidingas požiūris.
- Raudonoji knyga sudaroma vadovaujantis moksliniais kriterijais, o ne vien atskirų interesų grupių nuomone. Pagrindas įtraukti rūšį – tai nykimo grėsmė, populiacijos mažėjimo tendencijos, genetinio fondo išsaugojimo būtinybė ir ekologinė svarba. Tai yra biologijos, ekologijos ir gamtos apsaugos specialistų, o ne komercinių organizacijų vertinimo sritis.
- Bitininkų nuomonė – svarbi, bet negali būti lemiama sprendžiant apie rasės nykimą. Tai prilygtų, pavyzdžiui, siūlymui sprendimus dėl nykstančių paukščių rūšių priimti tik pagal ūkininkų ar medžiotojų pageidavimus. Biologinės įvairovės apsauga yra bendras visuomenės interesas, kuriame svarbus ir aplinkosauginis, ir mokslinis, ir kultūrinis kontekstas.
- Tamsioji bitė yra ne tik ūkinis organizmas, bet ir ekosistemos dalis. Jos išsaugojimas svarbus ne tik bitininkams, bet ir miškams, pievoms, laukinėms augalų rūšims bei natūraliai apdulkintojų pusiausvyrai. Todėl sprendimai dėl jos apsaugos turi būti grindžiami visapusiškais, o ne tik verslo argumentais.
- Vieninga nuomonė tarp dalies bitininkų asociacijų nėra mokslinis konsensusas. Priešingai, vis aktyviau kalba gamtininkai, selekcininkai, ekologai, mokslininkai bei Europos pavyzdžiai, kuriuose vietinės bitės saugomos net ir susiduriant su mišrėjimo iššūkiais ar selekciniais iššūkiais.
Todėl tvirtinti, kad sprendimas buvo vienašališkas, yra netikslu – jis buvo mokslinis, grįstas rasės nykimo požymiais ir tarptautinės gamtosaugos principais, kurie vertina rasę platesniame nei vien bitininkystės sektoriaus kontekste.
„Džiaugiamės pasiektais daugiametiais rezultatais, turint puikias selekcionuotas ramias, produktyvias, nespietlias, atsparias ligoms bites.“
Džiugu, kad selekcijos būdu išveistos ramios, produktyvios ir nespietlios bitės, tačiau tai neturėtų būti priešpastatoma tamsiosios bitės apsaugai. Šiuolaikinėje bitininkystėje vieta yra ir produktyvioms komercinėms linijoms, ir natūralioms, ekologiškai svarbioms vietinėms rasėms.
- Selekcionuotų bičių savybės dažnai pasiekiamos laboratorinėmis ar kontroliuojamomis sąlygomis, bet jos ne visada išlieka lauko aplinkoje. Tokios bitės neretai yra mažiau atsparios šalčiui, jautresnės stresui, reikalauja daugiau priežiūros bei priklauso nuo žmogaus intervencijos. Tuo tarpu tamsioji bitė yra prisitaikiusi prie vietinio klimato ir aplinkos, išgyvenanti su minimalia priežiūra.
- Vietinės bitės turi genetinių savybių, kurios gali būti gyvybiškai svarbios ilgalaikėje perspektyvoje. Klimato kaita, naujos ligos ar ekologiniai pokyčiai gali sukelti grėsmių net geriausioms selekcinėms linijoms. Tamsiosios bitės, kaip genetinis rezervas, yra tarsi „biologinis draudimas“ prieš netikėtus ekologinius sukrėtimus.
- Produktyvumas neturi būti vienintelis kriterijus, sprendžiant apie rūšies vertę. Bitė – ne vien medaus gamintoja, bet ir esminis apdulkintojas. Tamsioji bitė yra ekosistemos dalis, padedanti palaikyti laukinių augalų dauginimąsi, o tai naudinga ir žemės ūkiui, ir aplinkai.
- Daugiametė selekcija į vieną kryptį (pvz., nespietlumas ar ramumas) gali sukelti nepageidaujamų pokyčių, pavyzdžiui, sumažėjusį atsparumą, negebėjimą apsiginti nuo natūralių priešų (pvz., Vespa velutina, kurios invazija Europoje plečiasi ir artėja prie Lietuvos), prastesnį adaptavimąsi prie naujų sąlygų ar net elgesio problemų. Tuo tarpu natūralioje aplinkoje išlikusios tamsiosios bitės – tai rasė, kurią išgrynino pati gamta.
- Būtent su atvežtinėmis bitėmis į Europą atkeliavo tokios pavojingos ligos kaip varozė (sukeliama erkės Varroa destructor) ar virusinės ligos, kurios anksčiau vietinių bičių populiacijų neveikė. Įvežtinės bitės yra ne tik dažnai mažiau atsparios, bet ir šių ligų nešėjos, todėl sukelia didesnę jų plitimo riziką. Tamsiosios bitės, kaip rodo kai kurių šalių stebėjimai, turi potencialą vystyti didesnį atsparumą šioms ligoms, todėl jų išsaugojimas gali būti svarbus ilgalaikės ligų kontrolės kontekste.
Apibendrinant: produktyvios selekcinės bitės ir tamsioji bitė neturėtų būti laikomos viena kitą išstumiančiomis alternatyvomis. Priešingai – jų paralelus egzistavimas ir subalansuota apsauga leidžia Lietuvai turėti ir stiprią bitininkystę, ir atsakingą požiūrį į biologinę įvairovę bei bičių sveikatą.
„Tikimės, kad Tamsiosios bitės įtraukimo į Raudonąją knygą klausimas bus peržiūrėtas ir šis sprendimas panaikintas.“
Lūkestis, kad Tamsiosios bitės įtraukimo į Raudonąją knygą sprendimas būtų panaikintas, prieštarauja tiek moksliniams duomenims apie šios rasės nykimą, tiek nacionaliniams ir tarptautiniams įsipareigojimams saugoti biologinę įvairovę.
Sprendimas įtraukti tamsiąją bitę į Raudonąją knygą grindžiamas objektyviais biologiniais kriterijais, tokiais kaip populiacijos mažėjimas, hibridizacijos grėsmė, buveinių nykimas ir genetinio identiteto praradimas. Tai nėra politinis ar emocinis sprendimas – jis priimtas remiantis ekologiniais ir moksliniais vertinimais.
Panaikinti tokį sprendimą be naujų, išsamių mokslinių įrodymų būtų precedentas, kuris sumenkintų visos Raudonosios knygos, kaip gamtosaugos instrumento, patikimumą. Tai reikštų, kad rūšys įtraukiamos ar išbraukiamos ne pagal faktinę būklę, o pagal tam tikrų interesų grupių spaudimą.
Tarptautiniu mastu vietinių bičių saugojimas laikomas būtinu žingsniu siekiant užtikrinti tiek ekosistemų stabilumą, tiek tvarią žemdirbystę. Europos Sąjunga ir kitos šalys skiria lėšas ir kuria programas vietinių bičių išsaugojimui – šis sprendimas Lietuvoje eina išvien su tokia praktika.
Peržiūrėti sprendimą reikštų sustabdyti ar atidėti būtinas apsaugos priemones tuo metu, kai rasė ir taip yra pažeidžiama. Kiekviena prarasta genetinė linija, kiekvienas mišrėjimo atvejis – tai žingsnis link negrįžtamo praradimo.
Tamsiosios bitės apsauga nepažeidžia selekcinės ar komercinės bitininkystės interesų – priešingai, ją galima suderinti su profesionalia veikla, vykdant kryptingą selekciją ir remiant mokslinius tyrimus.
Todėl sprendimas įtraukti tamsiąją bitę į Raudonąją knygą yra pagrįstas, savalaikis ir reikalingas, o jo peržiūrėjimas turėtų vykti tik esant naujiems ir aiškiems moksliniams duomenims – ne vien dėl tam tikrų grupių nepasitenkinimo.
Dėl genetinės įvairovės svarbos ir tarptautinio konteksto.
Svarbu atsižvelgti į SICAMM (Tarptautinė tamsiosios bitės apsaugos federacija), kurios nariai visoje Europoje aktyviai dirba su vietinių tamsiųjų bičių populiacijų apsauga ir atkūrimu. Naujausios įžvalgos iš šios organizacijos rodo didėjantį susirūpinimą dėl atvežtinių selekcionuotų linijų genetinio siaurumo, kuris ilgainiui mažina populiacijų prisitaikymo galimybes. Priešingai, tamsioji bitė išlieka vertingu genetiniu rezervuaru, turinčiu adaptacinių savybių, kurias selekcinės linijos gali būti praradusios.
Lietuvos tamsiosios bitės plėtra ir apsauga yra būtina ne tik dėl ekologinių, bet ir genetinių priežasčių – tai būtų tvirtas žingsnis link pripažinimo kaip veisimo organizacijos, kas suteiktų Lietuvai galimybę formuoti savo vietinių bičių selekcijos politiką, nepriklausomai nuo importinių linijų interesų.
Tuo tarpu kai kurių profesionalių asociacijų narių noras apriboti tamsiąją bitę rezervatuose ar visai eliminuoti iš praktikos, vertintinas kaip suinteresuotas veiksmas. Nemaža dalis jų narių yra importuotų motinėlių pardavėjai ar daugintojai, kuriems vietinių bičių populiacijos ir jų augimas galėtų būti tiesioginė konkurencija. Tad dabartinė jų retorika turėtų būti vertinama ne tik kaip nuomonė, bet ir kaip galimas interesų konfliktas.
Nepaisant jų dalyvavimo įvairiose žemės ūkio institucijose ar susitikimuose, tikras profesionalumas turėtų būti grindžiamas ne vien komerciniu interesu, bet ir atsakomybe už biologinę įvairovę bei ilgalaikį Lietuvos bitininkystės tvarumą.
Norėtųsi papildomai sureaguoti į oponentų teiginį, kad „Bitės turėtų turėti teigiamų savybių bitininkams, tačiau profesionalūs bitininkai žino, kad Lietuvos tamsioji bitė tokių savybių neturi. Tai patvirtina dr. Jono Balžeko ilgamečiai moksliniai tyrimai.“
Šiais metais buvo paminėtos dr. Jono Balžeko – prof. J. Kriščiūno mokinio, mokslininko ir organizatoriaus 100-osios gimimo metinės. Ta proga išleista 2012 m. jo parašyta knyga „Gyvenimas darnoje su bitėmis“. Joje dalinai paminimos ir tos vietinių bičių savybės, kurių oponentai autoriaus darbuose pastebėti atkakliai nenori:
„Pasibaigus vasaros medunešiui, vietinės bitės nustoja maitinti motinas ir jos nebededa kiaušinėlių. Žiemos pabaigoj vietinės bitės neskuba skatinti motinų, kad jos artėjant pavasariui pradėtų dėti kiaušinėlius.
Vietinių bičių organizme susiformavo instinktas – anksti rudenį nutraukti ir vėlai pavasarį pradėti auginti perus. Susimetusios į tvirtus kamuolius bičių šeimos sugebėdavo išgyventi per šalčiausias žiemas. Žiemą bičių šeima sunaudodavo iki 7–10 kg medaus. Drevėse bičių šeimos retai žūdavo. Kai būdavo gausus lipčiaus medunešis arba surinkdavo daugiau viržių medaus, kartais jos suviduriuodavo, bet esant nedidelei šio medaus priemaišai jos išlikdavo gyvos.
Vietinių bičių žiemojimas – vienas iš nuostabiausių gamtos reiškinių. 1,5–2 kg bičių kamuolys, turėdamas pakankamai žiemos maisto, gali išgyventi avilyje be dugno, esant 30–40 ºC šalčio. Bedugniuose aviliuose išgyvena ir įvežtinės bitės, kurios paplito Lietuvoje ir išstūmė vietines bites. Bet įvežtinės bitės rudenį ilgai augina daug perų. Dalis šeimų nenustoja jų auginti net žiemą.
1966–1971m. autorius atliko bičių veislių palyginamuosius tyrimus. Vietinės bitės buvo geriau prisitaikiusios išnaudoti viržių medunešį. Pagal vidutinius 6-rių metų duomenis, viržynuose vietinių bičių šeima surinkdavo 9,9 kg viržių medaus arba 54,5% daugiau negu Kaukazo kalnų pilkosios bitės, 51,5 % daugiau negu Krajinos ir 33,3 % daugiau negu Italijos bitės. 1968–1972m. buvo tiriamos įvairių rasių pirmos kartos mišrūnės su vietinėmis bitėmis. Pagal vidutinius 5-rių metų duomenis grynų vietinių bičių šeima surinkdavo 8,2 kg, Kaukazo x vietinių – 8,4 kg, Krajinos x vietinių – 8,0 kg ir Italijos x vietinių – 9,1 kg viržių medaus. Mišrūnės, turėdamos vietinių bičių kraujo, viržių medunešį išnaudojo neblogiau už grynaveisles vietines bites.“
1990 m. išleistoje knygelėje „Vietinių bičių išlaikymas“, J. Balžekas rašė:
„Stipriausios būna vasaros pabaigoje ir todėl labai gerai išnaudoja viržių medunešį. Spietlios. Nevagilės. Medų dengia sniego baltumo dangteliais. Medus, lyginant su kitomis veislėmis, turi didžiausią diastazės skaičių. Sukryžmintos su kitomis veislėmis duoda gyvybingas ir produktyvias mišrūnes. Rudenį, lyginant su kitomis veislėmis, anksčiau baigia auginti perus ir todėl lengviau gydyti varoatozę. Gavusios preparatų labai juda, dėl to nukrinta daugiau erkių.“
J. A. Balžekas „Lietuvos vietinių bičių išlaikymas“, Lietuvos žemdirbystės instituto mokslo darbai 1995 (42):
„1989 m. iš Kabelių kaimo bitininkų buvo nupirktos 2 vietinių bičių šeimos, turinčios tipingus morfologinius požymius. Jos buvo atvežtos į Dotnuvą. Iš jų 1990 m. išauginta 21 motina ir nukleusuose buvo nuvežta į Kabelių kaimą susiporuoti. Iš jų susiporavo 9 motinos. Liepos 13 d. nukleusai su motinomis pervežti į vietinių bičių draustinį. Motinos išdalytos bičių šeimoms. 1990 m. visos bičių šeimos, gavusios Varėnos motinas, buvo įvertintos… Kokią naudą turėjo dalinis vietinių bičių kraujo atnaujinimas, nustatyti nepavyko, tačiau šis darbas parodė, kad minėtose Varėnos rajono vietovėse vietinių bičių genofondas dar galutinai nežuvęs ir jį būtų galima atkurti. Minėtų kaimų ir juos supančių miškų bei Čepkelių rezervato teritorijoje galima suformuoti antrą vietinių bičių liniją. Tai padėtų išlaikyti vietines bites ir padidinti jų produktyvumą… Vietinių bičių išlaikymo ir vietinių bičių antros linijos suformavimą reikėtų pavesti Čepkelių rezervato tarnybai.
Išvados
Vidurio Europos vietinių bičių populiacijai Apis mellifera mellifera L. daugelyje šalių, ir Lietuvoje, yra rimtas pavojus išnykti. Šios populiacijos bitės gerai žiemoja, rudenį anksti baigia auginti perus, savitai laikosi ant korių ir savitai reaguoja į dūmus. Jos gerai nusikrato erkių, su Kaukazo bitėmis duoda produktyvias, gerai žiemojančias mišrūnes. Todėl, prarasti šių bičių genofondą būtų didelė netektis bitininkystei. 1971-1979 m. Lietuvoje, Jurbarko–Tauragės miškuose, įkurtas vietinių bičių draustinis. Jo teritorijoje 1971-1991 m. pavyko išlaikyti Vidurio Europos bites. Pastaraisiais metais dėl nepakankamos priežiūros (ar dėl darbuotojų stokos) labai padidėjo sumišrinimo ir vietinių bičių išnykimo pavojus. Todėl siūloma vietinių bičių draustinį reorganizuoti į valstybės išlaikomą rezervatą su filialu Čepkelių rezervate.“
Minimas Kabelių kaimo bitininkas išsaugojo ir raštą:
„Gerb. Valentukevičiau A.
Pas Jus lankėsi Lietuvos Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto bitininkystės skyriaus darbuotojas ir patikrino Jūsų bičių šeimas. Jūsų bitės yra grynos vietinės. Būtų labai gerai jeigu Jūs galėtumėt 1-2 šeimas parduoti su senais aviliais…
LŽMTI Bitininkystės skyriaus vedėjas J. Balžekas
1988-08-16“
Algirdas Valentukevičiaus bitininkauja iki šiol ir iš gero pusšimčio jo bičių šeimų, tik 2 ar 3 buvo nustatytos kaip C motininės linijos (t. y. įvežtinių bičių, atskridusių su spiečiais). O trys tamsiųjų bičių šeimos naudojamos kaip veislinės – dauginant iš jų motinas ir kaip tėvines išvežant į Čepkelių poravimosi punktą 2022-2024 metais.
Yra ir daugiau bitininkų, kurie daug metų laiko šias bites ir neketina jų atsisakyti. Atsiranda vis daugiau norinčių su jomis bitininkauti, trys dešimtys bitininkų dalyvauja Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencinėje priemonėje „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“.
Taip pat reikia paminėti, kad 2023 metais Brėmeno QSI laboratorijoje ištyrus iš Čepkelių poravimosi punkto tėvinių šeimų paimtą viržių medų, buvo gautas atsakymas – 99 % Calluna vulgaris medus.
Todėl pabaigai galima papildyti dr. Jono Balžeko frazę, kad prarasti šių bičių genofondą būtų didelė netektis bitininkystei:
PRARASTI ŠIŲ BIČIŲ GENOFONDĄ BŪTŲ NUSIKALTIMAS LIETUVOS BITININKYSTEI IR GAMTAI!
PRIDEDAMA:
- 2024-02-12 raštas LR Žemės ūkio ministerijai „Dėl bandymų sužlugdyti Lietuvos tamsiųjų bičių populiacijos atkūrimo darbus“.
- 2024-05-17 raštas LR Žemės ūkio ministerijai „Vietinės tamsiosios medunešės bitės populiacija“.
Arūnas Adžgauskas –
Asociacijos „Lietuvos tamsioji bitė“ vadovas
Dr. Algirdas Amšiejus –
Asociacijos „Lietuvos tamsioji bitė“ Konsultacinės mokslo tarybos narys