2.1.1. inicijuoti, koordinuoti ir vykdyti Lietuvos vietinių bičių Apis mellifera mellifera populiacijos atkūrimą, saugojimą ir selekciją.

Šį tikslą pasiekti įmanoma tik izoliuotoje nuo kitų bičių rasių teritorijoje. Negali būti jokios kalbos apie traninio foto Lietuvoje pagerinimą platinant Apis m. mellifera motinas – nepaversime ežero jūra, ištirpinę jame pūdą druskos. Todėl nuo pačios pradžios turi būti atmestas ir vietinių bičių gerinimas bitininkų bitynuose. Entuziastingi bičiuliai prisidėti prie Lietuvos tamsiųjų bičių išsaugojimo galėtų skirdami dalį savo bičių šeimų BPP susiporavusių motinų įkurdinimui ir testavimui.

__________

LŽŪU MOKSLO DARBAI. 2002. Nr. 54 (7)

Justinas Straigis

Lietuvoje auginamų bičių tranų (Apis mellifica) įtaka bičių grynarasiškumui

„Lietuvoje nuo 1969 iki 2001 metų tiriamas naminių bičių (Apis mellifica mellifica) genofondas. Tikslas – ištirti, ar kinta bičių rasiniai požymiai trijose izoliacinėse vietovėse: vietinių bičių draustinyje, Čepkelių rezervate ir Varėnos raj. Matuizų apylinkėje, miškų apsuptyje. Palyginus pirminius būdingus vietinėms bitėms rasinius požymius (straublelio ilgį iki 6,200 mm, sparno kubitalinį indeksą 60,0% ir neigiamą diskoidalinio taško padėtį > 70 %) konstatuotas kitimas. Straubleliai pailgėjo, o kubitalinių indeksų dydžiai bei neigiama diskoidalinio taško padėtis sumažėjo. Tyrimų duomenys rodo, kad vietinės bitės net ir kontroliuojamose izoliacinėse vietovėse metizuojamos kitarasių tranų.“

__________

Prof. dr. Justinas Straigis

Lietuvos žemės ūkio universitetas

„LŽI prižiūrimame vietinių bičių draustinyje 1984-1998 metais kasmet buvo renkami pavyzdžiai ir esamos bitės bonituojamos. Grynarasėms priskiriamos tik tos bičių šeimos, kurių bičių straubleliai ne ilgesni kaip 6,2 mm, kubitaliniai indeksai 58-62 %, o neigiama diskoidalinio taško padėtis siekia ne mažiau kaip 70 %.

Po 15-os metų vietinių bičių draustinyje bičių straubleliai pailgėjo vidutiniškai 0,190±0,027 mm (skirtumas statistiškai patikimas – td = 7,04). Kubitalinis indeksas pakito nežymiai, tačiau diskoidalinė padėtis pakito gerokai: ji sumažėjo net trečdaliu. Pateikti duomenys liudija, kad Lietuvos sąlygomis mažo miškingo draustinio plotas vietines bites nuo svetimų rasių tranų įtakos (be dirbtinio apvaisinimo) neapsaugo…

Išvados:

1. Buvusiame Lietuvos vietinių bičių (A.m. mellifica) draustinyje, kaip ir kituose veisliniuose bitynuose, neišvengiama kitų rasių tranų įtaka.“

__________

Žemdirbystė. Mokslo darbai, 2001, 76, 164-172

D. Tamašauskienė

VIETINIŲ BIČIŲ (APIS MELLIFERA MELLIFERA L.) GENOFONDO IŠSAUGOJIMAS LIETUVOJE

„1996 metais LŽI Bitininkystės skyriuje pradėti darbai Lietuvos vietinių bičių genofondui išsaugoti. Bičių šeimos yra kasmet bonituojamos pagal morfologinius požymius, ūkines ir biologines savybes. Tyrimų duomenys rodo, kad vietinės bitės yra labai susimišrinusios. Pagal morfologinius požymius, 39,3 % bičių šeimų atitiko rasės standartą. Dauginimui buvo panaudota 13,5 % šių bičių šeimų, kurios išlaikė ir būdingas vietinėms bitėms biologines savybes: geras žiemojimas, baltas (sausas) medaus dengimas, didelis aktyvumas.“

__________

Mūsų tikslas atkurti vietinių bičių populiaciją, o tai įmanoma tik uždaroje teritorijoje.

Todėl atsiradus galimybei pabandyti išsaugoti vietines bites, nuo pačios pradžios, nuosekliai, susikoncentruota į tokios teritorijos paieškas. Ir ta kryptimi dirbama kartu su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. Belieka galutinai suderinti ir pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, o perspektyvoje teisiškai apibrėžti ir reglamentuoti uždaros kitų bičių rasių įvežimui teritorijos statusą. Darbų pradžiai pakanka jau dabar esamų Čepkelių rezervato apribojimų.

___________

Lietuvos tamsiųjų bičių veisimo teritorija (kuriama)

Šviesus skritulys – 10 km spindulio zona (314 km²), dalis Baltarusijos teritorijoje (Katros draustinio miškai ir šlapynės).

Tamsus plotas – Lietuvos tamsiųjų bičių veisimo teritorija (apie 260 km²).

Analogiškos teritorijos egzistuoja ir kitose Europos šalyse, kurioms pavyko išsaugoti vietines Apis mellifera mellifera populiacijas.

Saugoma teritorija Chimay – Momignies (Belgija)

Nuo 2004 m. visa Chimay savivaldybės teritorija (197 km²) tapo juodųjų bičių apsaugos zona. Šią apsaugą organizuoja savivaldybės reglamentas, kuriame numatyta, kad juodoji bitė yra vienintelė, kurios veisimas leidžiamas Chimay. Chimay saugoma teritorija yra įtraukta į didesnį regioną, kuriame juodoji bitė vis dar gerai atstovaujama (į pietus ir vakarus nuo linijos Couvin-Philippeville-Charleroi-Mons-Tournai).

2015 m. Momignies savivaldybė, gretima Chimay savivaldybei, ėmėsi panašių apsaugos priemonių kaip ir Chimay (bendra apsauginė zona pasiekė maždaug 300 km²).

__________

Apie Chimay regiono bites

Mikalai Khalenkow (kilęs iš Gardino), medicinos mokslų daktaras.

Dirba Gento universitete (Belgija) veislininkystės, instrumentinio apsėklinimo ir selekcijos srityje, pripažintas BLUP selekcininkas (57-905-9900).

Apis mellifera mellifera

Vidurio Rusijos bitė, Europos miškinė bitė, juodoji bitė, Burziansko (бурзянская) bitė, Mellifica ir kt. – visa tai yra didžiulės Apis mellifera mellifera rasės vietinių subpopuliacijų pavadinimai. Manoma, kad tai labai agresyvi bitė. Bet galiu jus patikinti, kad agresiją, kuri iš tikrųjų būdinga daugumai Vidurio Rusijos bičių šeimų posovietinėje erdvėje, lemia dvi priežastys: labai stiprus metizavimas ir blogų hibridų kūrimas, o antra – dar niekas niekada neatlikinėjo tikslinės atrankos tokiam bičių elgesiui ištaisyti.

Tačiau Europinėje selekcijoje nueita kitu keliu. Agresyvus elgesys buvo kruopščiai nustatinėjamas ir eliminuojamas. Pirmą kartą pamačiau tikrų miško bičių kolonijas Belgijoje, Chimay provincijoje. Ši provincija vietinių bitininkų pastangomis buvo paskelbta specialiai saugoma teritorija Belgijoje, siekiant išsaugoti vietinę A. mellifera mellifera populiaciją. Nuo 2004 m. joje nėra ir negali būti kitų bičių rasių. Aktyvių veisėjų yra daugiau nei 200. Atliekama kruopšti visų motinėlių kilmės registracija (pedigree), bendradarbiaujama su įvairiomis veisimo grupėmis ir institutais. Vykdant tokį keitimąsi patirtimi aplankiau vieną iš bitynų, kur buvo šiek tiek daugiau nei 30 šeimų. Pasakysiu tiesiai – žinodamas apie Vidurio Rusijos bitės agresyvumą iš daugybės istorijų ir savo mažos patirties, pasiruošiau afrikietišką kostiumą (specialų kostiumą, kuriame dirbu kelionių į Afriką metu) ir storesnes pirštines, bet … apžiūrinėjome šeimas be veido tinklelių, be pirštinių ir net dūminė nenaudojama užgeso… Susidarė įspūdis, kad dirbame su senąja gera karnika. Ir jei ne bičių „tipiškas nubėgimas“ nuo rėmelių, ir morfologijos rezultatai, niekada nebūčiau patikėjęs, kad dirbu su ta pačia agresyvia bičių veisle.

Antrą kartą susidūriau su šios veislės bitėmis kai instrumentiškai sėklinau motinas savo bičiuliui-veisėjui Limburgo provincijoje. Savo nuostabai supratau, jog šią kadaise grynai Bakfasto-karnikos provinciją sėkmingai užkariavo juodoji miško bitė, kuri čia įgijo daug gerbėjų dėka savo unikalaus darbo iš liepų – pagrindinio medunešio šiai vietovei. Aš užsiiminėjau ne vien tik apsėklinimu, bet ir atrinkinėjau tranus, ieškojau motinų šeimose ir nukleusuose, žodžiu, aktyviai ir be ceremonijų trikdžiau šeimas darbo įkarštyje (veisėjai mane supranta) ir… nė vieno įgėlimo…

Ši grupė (Mellifica, Belgija) pati vadovauja kilmės registracijai (pedigree). Ji savo sumetimais nepriklauso „BeeBreed“ sistemai (BeeBreed.eu). Tačiau savo motinas ji pradėjo atrinkinėti daugiau nei prieš 20 metų, o darbo rezultatai man padarė įspūdį. Be to, aktyvus bičių tyrimas „Arista“ sistemoje jų populiacijoje taip pat duoda gerų stabilių rezultatų.