(paruoštas pagal 2020-10-23 Gamtos tyrimų centre vykusioje konferencijoje ,,Apis mellifera mellifera bitės Lietuvoje – aktualijos, problematika ir perspektyvos“ skaitytą pranešimą)

Galvojant apie Lietuvos tamsiųjų miško bičių atkūrimo ir išsaugojimo perspektyvas, pirmiausia norisi atkreipti dėmesį į GTC ataskaitoje pateiktas rekomendacijas:

„Galimi du vietinės bitės populiacijos atkūrimo ir išsaugojimo scenarijai:

1) įsteigiant draustinį tinkamiausiose vietinio porūšio bitėms miškingose vietovėse (Karšuvos, Labanoro ar Dainavos giriose), kur šios bitės populiacijos apsauga būtų reglamentuoti teisės aktais;

2) pavienių ar grupės bitininkų iniciatyva įkuriant atskirus bitynus ar bitynų grupes, kuriuose atlikus bičių šeimų atitikimo vietinei bitei tyrimus, būtų bitininkams sudaromos galimybės bitės išlaikymui.“

Mano giliu įsitikinimu, prasmę turi tik pirmasis scenarijus, o antrasis galėtų būti pirmojo papildymu.

Įvertinus Lietuvoje registruotų bičių šeimų skaičių (o realybėje jis dar didesnis), vietinių ir kitų rasių tranų santykis būtų 1:1000. Todėl vieni bitininkai niekaip negalėtų veisti ir išlaikyti bent kiek grynesnių tamsiųjų miško bičių, kad ir kaip patraukliai iš pirmo žvilgsnio atrodytų jų bitynų dislokacijos vieta (nuošalumas). Lietuvoje nėra kalnų ar izoliuotų salų dideliuose vandens telkiniuose, kur reikšmingos įtakos nedarytų keliomis eilėmis didesnis kitų rasių tranų spaudimas.

Kaip to patvirtinimą, galima būtų pateikti A. Amšiejaus leidinyje „Bičių motinėlių auginimas ir atranka“ skyriuje „Motinėlių natūralaus poravimosi vietų paieška“ aprašytus bandymus:

„2011-2012 m. buvo pasirinktos trys skirtingos vietos Dzūkijoje: Norulių kaime, prie Diniškės miško, Dubininkų miško prieigose ir Kibyšių miško prieigose. Šios vietovės neturtingos medingų augalų, todėl daugiau kaip 6 km spinduliu nuo jų bitynų nėra… Tinkamiausia bičių motinėlių veislininkystei vieta buvo rasta Varėnos rajone Dubininko miško prieigose. Šioje vietovėje motinėlės nesusiporavo, kol nebuvo atvežta tėvinė šeima. Kibyšių miško prieigose ir Norulių kaime prie Diniškės miško bičių motinėlės susiporavo ir jų palikuonys turėjo mišrūnių požymius.“

Kaip teigia autorius, tinkama vieta bičių motinų poravimuisi buvo tik Dubininko miško prieigose. Tačiau 2017 metais perklaustas, A. Amšiejus to jau nepatvirtino. Ir tai nenuostabu, nes 6 km spinduliu yra mažiausiai 10 kaimų, kuriuose laikomos bitės. O už 3 km esančiuose Puvočiuose 2018 m. buvo imti pavyzdžiai GTC tyrimui, kur iš 16 tirtų šeimų 7 identifikuotos kaip M motininės linijos, o 9 – C linijos. Tai ką kalbėti apie grynarasio poravimosi sąlygas kitose Lietuvos vietovėse, jei aprašyta situacija yra didžiausioje šalyje Dainavos girioje tarp Merkinės ir Marcinkonių.

Bitynų ir juose laikomų bičių šeimų vertinimo taisyklių skyriuje „Reikalavimai veisliniams bitynams“ rašoma: „Būtina turėti izoliacinę bičių motinėlių poravimosi zoną (ne mažiau kaip 6 km spinduliu bičių neturi būti) arba dirbtinio apsėklinimo aparatūrą. Veislinis bitynas, neturintis izoliacinės zonos, pagal tarpusavio susitarimą gali naudotis kito veislinio bityno izoliacine motinėlių poravimosi zona.“

O štai ką teigia bitininkystės mokslo korifėjus Friedrich Ruttner savo veikale „Bičių veisimo technologija ir selekcija“ (vok. Zuchttechnik und Zuchtauslese bei der Biene):

• „Atstumas iki artimiausių bitynų su nepageidaujamais tranais turėtų būti ne mažesnis kaip 6 (geriau 7–10) km. Ši erdvė vadinama poravimosi punkto apsaugos zona. Visose zonoje esančių bičių šeimose turi būti motinos, kilusios iš pasirinktų grynaveislių motinų, auginamų šioje vietoje.

• Patikimi poravimosi punktai būna tik salose arba vietovėse, kur 8 km spinduliu nėra svetimos kilmės tranų.

• Paaiškėjo, kad tinkami naudojimui 4 km spindulio poravimosi punktai, jei šioje erdvėje nėra svetimos kilmės tranų, o apylinkėse mažas bičių tankumas. Jų produktyvumas labai priklauso nuo tranų skaičiaus ir veisimo sezono (veiskite anksčiau!).

• Priešingai nei manyta anksčiau, vietovės reljefas (kalnai, lyguma) neleidžia daryti išvados apie poravimosi punkto efektyvumą. Lygumų punktai anksčiau nebuvo vertinami, matyt, todėl, kad dauguma neveislinių šeimų juose buvo įsikūrusios per arti ir gausiai. Kalnuose bičių tankumas gerokai mažesnis.

• Daugeliu atvejų netinkami vis dar veikiantys poravimosi punktai, kurių plotas yra ne 4 km spindulio, o daug mažesnis, ir aplink juos gausiai laikomos bitės. Patirtis parodė, kad čia net gerokai padidinus tranų skaičių, neįmanoma nuslopinti gausiai besiveržiančių svetimų tranų masių.”

Tai kur būtų galima patikimai poruoti ir veisti Lietuvos tamsiąsias miško bites?

Dar kartą prisiminkime GTC tyrimo ataskaitą: „Apibendrinant rezultatus galima teigti, kad daugiausia bitynų, laikančių bičių šeimas genetiškai ir morfometriškai atitinkančias A. m. mellifera porūšiui būdingas charakteristikas, buvo miškingose Lietuvos teritorijose (Dainavos, Labanoro, Karšuvos giriose), daugiau rytinėje ir pietinėje šalies dalyje bei buvusio vietinių bičių draustinio teritorijoje ir aplinkiniuose rajonuose (…)“

Bandydamas poruoti mums geografiškai artimiausios A. m. carnica populiacijos Karpatų bites, didžiausios Lietuvoje aukštapelkės apylinkėse išbandžiau ne vieną nuošalesnę vietą, bet neperžengus raudonųjų Čepkelių rezervato ribų – visur pritrūkdavo pakankamo atstumo iki nepageidaujamų bitynų.

Ir štai, 2020 metų gegužę nuvykus į Musteiką susipažinti, kokia reali tyrime nustatytų vietinių bičių šeimų situacija, iš Dzūkijos nacionalinio parko bityno bitininko Romo Norkūno išgirdau, kad direkcija turi planų jau negyvenamame Pogarendos kaime steigti vietinių bičių bityną. O man buvo gerai žinoma, kad tas kaimas yra rezervato teritorijoje.

Susisiekus su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovaujančiais asmenimis buvo sulaukta teigiamo požiūrio į vietinių bičių populiacijos atkūrimą ir išsaugojimą, sudarant galimybę pačioje rezervato teritorijoje, kur ribojama bet kokia ūkinė veikla ir draudžiamas žmonių lankymasis, įkurti bičių poravimosi punktą.

2020 m. lapkričio 3 d. buvo apsispręsta dėl vietinių bičių poravimosi punkto. Čepkelių raisto pakraščiais braidė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius, Biologinės įvairovės skyriaus vadovas dr. Mindaugas Lapelė, bitininkas Romas Norkūnas ir šių eilučių autorius. Buvo pasirinkta aikštelė pietvakarinėje rezervato dalyje, ties aukštapelkės plynės pakraščiu. Iki būsimo bičių poravimosi punkto galima nuvažiuoti visai neblogu miško keliuku, kuriuo naudojasi tik rezervato darbuotojai ir pasieniečiai. Atstumas iki dviejų artimiausių Musteikos ir Grybaulios kaimų – lygiai 6 km, o ir juose laikomų bičių šeimų skleidžiamas traninis fonas galėtų būti visiškai kontroliuojamas.

Palyginus su kitais Lietuvos rajonais, Čepkelių raisto apylinkių santykinis oro drėgnumas vidurdienį yra mažiausias, ypač šiltuoju metų laiku, ir tesiekia 52-54 %. Čia ir didžiausi Lietuvoje kylantys turbulentiniai šilumos srautai. O žinant, kad bitės poruotis skrenda ten, kur susidaro kylančios oro srovės, poravimosi proceso vieta (virš pelkės plynės) dar labiau nutoltų nuo nepageidaujamų tranų buvimo vietų.

Šioje 113 kvadratinių kilometrų teritorijoje nėra žmonių gyvenamųjų vietovių, o bites aptikti galima tik Drevinės bitininkystės pažintinio tako pušyse. 2020 m. lapkričio 6 d. buvo paimti šių bičių mėginiai mtDNR tyrimams. Preliminarūs rezultatai rodo, kad dauguma šeimų gali būti paliktos traniniam fonui sudaryti.

Vakarų kryptimis ties 6 kilometrų veisimo zonos riba galėtų būti trys vietinių bičių bitynai, kurie papildomai sudarytų palankų tranų barjerą. Vienas jų jau egzistuoja: tai Dzūkijos nacionalinio parko bitynas Musteikoje – Drevinės bitininkystės muziejus. Jau dabar ši teritorija yra su visiškais (Čepkelių rezervato), arba daliniais (Dzūkijos nacionalinio parko) bičių įvežimo apribojimais. Reikia pastebėti, kad tai ne tik rezervato teritorija, bet ir pasienio zona. Ir tai būtų pirmas žingsnis galvojant apie visavertį vietinių bičių draustinį, kuriam rasti geresnę vietą už šią – neįmanoma.

„Kaimynines Augustavo, Gardino, Dainavos ir Katros girias galima nagrinėti kaip vieno svarbiausių transeuropinių ekologinių koridorių tinklą, kuris apjungia Centrinės Europos gamtines saugomas teritorijas į vieningą sistemą ir tęsiasi už jos ribų (į Lenkiją ir Vokietiją vakaruose ir į Rusiją rytuose). Kalbant apie kraštovaizdžio ir rūšių įvairovės išsaugojimą, Čepkelių-Katros pelkių kompleksas yra vienas vertingiausių gamtinių komponentų šiame migraciniame kanale.“ (Tarpvalstybinės saugomos teritorijos „Čepkeliai-Katra“ BENDRAS TVARKYMO PLANAS)

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija dalyvauja ne tik anksčiau minėtame projekte, bet ir tiesiogiai susijusiame su bitininkyste – „Etninės kultūros paveldo išsaugojimas ir turizmo plėtra drevinės bitininkystės regione“, kuriuo siekiama išsaugoti ir atgaivinti senovinės drevinės bitininkystės tradicijas ir panaudoti ją turizmo plėtrai Dzūkijos ir Gardino srities pasienio regione.

Žvelgiant į kitą kaimyninę valstybę, galima aptikti, kad nuo Apis m. mellifera Augustowska draustinio Augustavo girioje centro (Lenkija) iki mūsų planuojamos vietinių bičių veisimo zonos centro – mažiau nei 80 km. Apis m. mellifera Augustowska veisimo zona yra 5 km spindulio (skersmuo 10 km) su 15 km spindulio apsaugos zona (skersmuo 30 km).

Šie trijų valstybių miškų masyvai galėtų būti tvarus tamsiosios medunešės bitės Apis m. mellifera išsaugojimo programos pagrindas.